Jadvyga Beržanskienė

Babrungėnų kaimo istorija

Aštuoni kilometrai į šiaurę nuo Plungės, tarp gražių Babrungo upės skardžių ir vingių, išsidėstęs senas Babrungėnų kaimas.
Kaimo pavadinimas kildinamas nuo bebrų, kurių viduramžiais buvo gausu Žemaitijos upeliuose.
Vieškelis, vingiuojantis per Žvirblaičių ir Babrungėnų kaimus, veda iš Plungės į Platelius. Jis ir yra vadinamas Platelių vieškeliu. Pravažiavęs Žvirblaičius, atsiduri ant Babrungėnų aukštumos-Serapino kalno, senųjų žmonių vadinamas Traške. Nuo jo, kaip ant delno, pamatai Babrungėnų kaimą su savo gražioms, medžių pavėsyje skendinčiomis sodybomis. Į rytus nuo kalno tęsiasi Kulikinės miškas. Lietuvos Nepriklausomybės metais jis buvo iškirstas: pilkavo ištisos kelmų virtinės. Laikui bėgant kelmai supuvo, o nauja žaluma apglėbė kalvas. Už tų kalvų vingiuoja Babrungo upė. Prie jo prisiglaudė eilė Babrungėnų kaimo sodybų: Šatkauskų, Jurkų, Ęuginių, Uznių, Dausynų, Berenių, Smilgevičių, Carų.
Kaimo šiaurinis pakraštys siekia Plokštinės mišką, prie kurio prisiglaudęs lyg veidrodis žiba Iešnalio ežeras. Rytuose įsiterpęs tarp kaimo yra Šilėniškės miškas. Tarp plokštinės ir Šilėniškės miškų Babrungėnų kaimo dalis nuo seno žmonių buvo vadinama Kuršu. Tai buvo 7 sodybos: Jundulų, Vaišnorų, Gadeikių, Luočių, Valauskų, Jeinauskių, Sabaliauslių. Į Kuršą vedė smėlėtas kelias, jungiantis Platelių ir Mažeikių vieškelius. Kuršas - nuostabus užkampis, teikiantis užuovėją ir ramybę.
1968 m. traktorių ir buldozerių riaumojimas sudrumstė Kuršo tylą. Vietoj dulkėto kelio buvo nutiestas plentas.
Pirmieji žmonių pėdsakai Babrungėnuose siekia neolito laikotarpį : kaime rastas akmeninis laivinis kirvukas, datuojamas 2000-1500 pr.m.e. yra senkapis, vadinamas Milžinkapiu. Jame būta degtinių ir griautinių kapų. Radiniai saugomi Telšių kraštotyros muziejuje. Šiaurinėje plento pusėje, šalia Šilėniškės miško, P. Gadeikio žemėje yra kapinynas, žmonių vadintas Švedkapiais. Jame rasta žirgų kamanų liekanų, iečių antgalių, kardų, sagų.
Remiantis istoriniais šaltiniais Babrungėnai minimi 1253m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511m. kaimą dovanojo Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai.
Kaime buvo du vandens malūnai. Vienas iš jų prie kelio Plungė - Plateliai XVIII a. statinys-architektūros paminklas, kitas - Gricinė, priklausęs Stanislavai ir Kazimierui Uzniams. Babrungėnai nuo seno buvo žinomas, kaip dorų ir darbščių žmonių kaimas. Jie kantriai ir tyliai nešė baudžiavos jungą, pergyveno karus, maro epidemiją, badą. Senieji žmonės prisiminė, kaip Pirmojo pasaulinio karo metais iš grūdų atliekų (pelų) kepė duoną, į ją įdėdami ir susmulkintus beržo žirginius. Tai buvo rupi ir karti duona, kuri saugojo žmogų nuo visiško išsekimo.
Po karo kaime ėmė siausti įvairios ligos. Išsekę žmonės nebuvo atsparūs ligoms. Ypač įsigalėjo difteritas, tada žmonių vadinamas smaugais. Sirgo ištisos šeimos, mirė ne tik vaikai, bet ir suaugę. Žmonės užsidarė namuose, tik būtiniausio reikalo verčiami ėjo pas kaimyną, bijodami parsinešti ligą į namus. Buvo ir drąsių pasišventusių žmonių, kurie ėjo ir slaugė sergančius. Viena iš tokių buvo Gadeikių Anelė (Ona). Ji lankė sergančius, nešė karšto viralo, žolelių arbatos, negalvodama, kad gali užsikrėsti. Ji išliko ligos nepaliesta. Dievas jai davė ilgą amžių - nugyveno 92 metus.
Gausi buvo Gadeikių šeima. Augo sūnus Pranas ir septynios dukros: Zuzana, Joana, Magdalena, Juzefą, Julija ir Liudvika. Joaną ir Juliją leido į mokslą, kiti dirbo ūkio darbus. Sūnus Pranas taip pat norėjo mokytis. Jis nuo vaikystės svajojo būti kunigas. Bet tėvai tam nepritarė, nes jis, kaip vienintelis sūnus šeimoje, turėjo paveldėti ūkį. Jo norams ir svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Gadeikių šeima buvo labai pamaldi. Pranas su Adele kiekvieną sekmadienį eidavo giedoti į Platelių bažnyčią. Nė vienos laidotuvės neapsiėjo be Gadeikyčių. Jos visus gražiai apgiedodamos palydėdavo į amžino poilsio vietą. Sekmadienio vakarais žmonės klausydavo jų skambiais balsais dainuojamų dainų.
 
Julija Gadeikytė ir Zuzana (Gadeikytė) Klevinskienė

Užgydęs I-ojo Pasaulinio karo žaizdas, Kaimas gyveno gražų ir ramų gyvenimą, vieni kitiems padėdami, talkindami prie sunkiųjų darbų. Kaime gyveno nemažai pasiturinčių ūkininkų: Laučiai, Kazonai, Luotės, Urbonai, Gadeikiai, Brežinskiai. Stambiausias iš jų - Ignacas Laučys, valdęs 60 ha žemės. Jis įsigijo ir Gricinės malūną, kurį kaip kraitį padovanojo dukrai Stanislavai, kurią ištekino už Platelių vargonininko Kazimiero Uznio.
50 ha valdė Juozapas Kazonas, kuris pasižymėjo tvarkingumu, ir darbštumu. Gražiai sutarė su samdoma šeimyna, gerai maitino, užtat darbštūs samdiniai išbūdavo pas jį po keletą metų.
Kazonai buvo bevaikiai. Jie globojo giminių vaikus. Užaugino sesers sūnų Liudą Serapiną, kuriam vėliau užrašė ūkį. Joana Kazonienė buvo Aurelijos Gadeikienės sesuo, todėl pas Kazonus glaudėsi Gadeikių dukros Joana ir Juzefą. Joaną, kaip labai gabią, leido į mokslą. Kazonų kaiminystėje buvo Brežinskių ūkis. Brežinskių šeimoje augo sūnus Jonas, pasižymėjęs neeiliniais gabumais. Bet tėvai, kaip vienintelio sūnaus šeimoje į mokslą neleido, nes jis turėjo likti ūkio paveldėtoju ir dirbti žeme. Jonas savarankiškai lavinosi, kaupė žinias. Jis domėjosi tautos istorija, gamtos mokslu, užsienio kalbomis. Reikia manyti, kad Jonas turėjo įtakos sesers sūnaus, žymaus istoriko Zenono Ivinskio pasirinkimui studijuoti istorijos mokslą. Jonas buvo savamokslis inteligentas, sugebėjęs išlaikyti inteligentišką orumą, o kartu ir kaimo žmogaus paprastumą. Tai buvo gražaus stoto vyras. Juodos garbanos puošė jo galvą, skvarbios akys tarytum skaitė žmogaus mintis. Buvo geležinės ištvermės žmogus. Dažnai mėgdavo nuėjęs į Gricinės malūną stovėti po užtvankos krintančio vandens srovėmis. Nebuvo kito vyro, kuris atsilaikytų prieš krintančio vandens galią. Jonas bendravo su apsišvietusią Joana Gadeikyte. Jie kartu organizavo jaunimo susibūrimus, kame pagrindinė mintis buvo Lietuvos Nepriklausomybės siekis. Abu dalyvavo laikraščio „Saulutė“ leidyboje.
 
Joana ir Juozapas Kazonai

Joana buvo Jono didžioji meilė. Jai staiga susirgus ir mirus, Jonas skaudžiai išgyveno netektį, liko visą gyvenimą vienas. Jis pasiliko artimas Gadeikių šeimos bičiulis iki pat savo gyvenimo pabaigos. Artimai bendravo su Joanos seserimi Julija. Juos jungė bendros idėjos: kaimo švietimas,žmonių saviaukla. Julija bendravo su kaimo jaunimu, ruošė vaidinimus, pati rašė scenarijus. Turėjo knygų bibliotekėlę, komplektavo periodinius leidinius.
Beveik kiekvienas kaimas turi savo išminčių, „razbainiką“ ir ubagą. Ir Babrungėnai nebuvo išmintis. Jonas Brežinskis kaip tik ir buvo tas kaimo šviesuolis, savyje sukaupęs didelę išmintį. Visi jį gerbė, klausė jo nuomonės, prašė patarimų. Tai buvo žmogus poliglotas, mokėjęs 10 užsienio kalbų, tarp jų ir esperanto. Gimė 1878m. Babrungėnuose. Jaunystėje dirbo mokytoju, mokytojavo dvaruose. Organizavo ir vadovavo laikraščio „Saulutė“ leidybai. Vėliau bendradarbiavo Telšių apskrities laikraštyje „Žemaičių prietelis“. Palaikė ryšius su žymiais žmonėmis: profesoriumi Tadu Ivanausku, muziejininku ir poetu Pranu Geniu. Gyveno vienas savo sodyboje. Okupacijos metais dirbo Babrungėnų kaimo laiškininku. Rūpinosi Babrungėnų kaimo tremtiniais: siuntė spaudą, rašė laiškus, kuriuose aprašė visas kaimo naujienas, palaikė juos moraliai. Ir tremtyje Jonas jiems buvo lyg kelrodė žvaigždė.
Paskutiniais jo gyvenimo metais juo rūpinosi ir globojo iš tremties grįžusi sesers sūnaus Jono Raudžio šeima. Po Jono mirties ji paveldėjo jo ūkį. Mirė Jonas Brežinskis 1963 metais.Palaidotas Beržoro kapinėse, šalia savo tėvų.
Kaimo „razbainikas“, gimęs Babrungėnų Kurše, buvo vienarankis Liudvikas Kleinauskis. Jam plaštaką nutraukė leidžiant į kuliamąją javus. Kaimo gyventojai vengė jo. Nors vienarankis, sugebėjo įsilaužti per užraktus: vogė viską, kas po ranka pakliuvo. Kentė žmonės bijodami jo. Tai buvo aukštas, stambus vyras jo kumštis kėlė baimę. Grįžtant sovietų armijai Liudvikas džiūgavo, gyrėsi suvesiąs sąskaitas su „buržujais“. Staiga dingo Liudvis, kaip į vandenį. Spėjo žmonės, kad „razbaininkui“ galą parengė Plechavičiaus „Vanagai“, kurie, grįžtant frontui, buvo įsikūrę Plokštinės miške. Pasakojama, kad jie atėjo pas Liudvį, prisistatė kaip sovietiniai desantai, o Liudvis išskėstom rankom juos priėmė, sutiko eiti su jais į mišką padėti kovoti. Išėjo „razbaininkas“ su tais vyrais į mišką ir daugiau jo niekas nematė, niekas nežino kur jo kapas.
Visi kaimo namų slenksčiai buvo numinti kaimo ubagėlio Stanislovo Sabaliauskio. Prisiglaudęs pas savo brolį mažoje kaimo pirkelėje, pačiame Kuršo pakraštyje, Stanislovas pelnė duoną duoneliaudamas. Mažas, susikūprinęs, vienaakis, ilgais sniego baltumo plaukais, ėjo iš kiemo į kiemą: suklupdavo peržengęs slenkstį, užgiedodavo silpnu, gergždžiančiu balseliu, po to atsisėdęs imdavo pasakoti kaimo naujienas. Visi jį užjautė, (juk savas ubagėlis), kas duonos kriaukšlelę, kas lašinių bryzelį įdėdavo į jo pakulinę, per petį permestą terbelę. Taip ir vargo Stanislovėlis niekam nesiskųsdamas, lazdele pasiramsčiuodamas kantriai ėjo savo ubagėlio kelią.
Žmonės atjautė nelaimėje žmogų, kiek galėdami jam padėjo, kaimynas kaimynui talkino darbuose. Taip pat laikėsi senų tradicijų: pavasarį išgindami į ganyklą gyvulius, smilkė juos šventintomis žolelėmis, kad gyvulėliai būtų sveiki, kad jų bloga akis nenužiūrėtų, per Devintines piemenėliai vainikuodavo karves, užtat iš šeimininkės gaudavo sūrį, užėjus perkūnijai smilkydavo kambarius verbomis, kad dievas apsaugotų namus nuo žaibo. Žolynai buvo šventinami rugpjūčio 15d. per Žoline. Į puokštę buvo sudedamos visų auginamų javų varpos, rūtos ir būtinai kiečio šakelė, kuri simbolizavo tvirtybę ir sveikatą. Taip pat Devintinių išvakarėse visos namų durys buvo apkaišomos beržo šakelėmis, kad ramiai būtų saugomi nuo piktųjų dvasių. Žmonės giliai tikėjo Dievo galia ir piktųjų dvasių žabangomis. Prisimena žmonės ir keistų, nesuprantamų reiškinių, su kuriais teko ne vienam susidurti.
Prie Iešnalio ežero, staigiame kelio posūkyje augo senas ąžuolas. Žmonės neprisiminė, kada ir kieno prie ąžuolo kamieno buvo prikaltas kryžius. Tą ąžuolą žmonės vadino Ąžuolo kryžiumi. Žmonės privengė tos vietos, nes anot jų, čia vaidendavosi.
Akrutų Agotėlė buvo be galo drąsi mergina. Ji dažnai vakarais, po dienos darbų, lankydavosi pas Gadeikius, nes Gadeikių Magdelė buvo gera jos draugė. Vieną šaltos žiemos vakarą, po didžiulės pūgos, susiruošė aplankyti draugės. Buvo graži mėnesiena. Atėjusi prie Ąžuolo kryžiaus pamatė skersai kelio gulintį milžinišką arklį: kojos ištiestos, galva atmesta, guli ir nejuda. Šiurpas perėjo per nugarą, bet išdidumas neleido grįžti atgal. Brido Agotėlė iki pažastų per pusnynus, kad aplenktų tą pabaisą. Atėjo gerokai išsigandusi ir tą vakarą nebegrįžo namo. Auštant rytui, išėjusi namo toje vietoje jokių pabaisos pėdsakų nerado.
Gražų, saulėtą vasaros rytą susiruošė Gadeikių Anelė ir brolis Pranas eiti į bažnyčią. Brolis susivėlino ir paliepęs eiti jai vienai - jis ją pasivysiąs, suskubo ruoštis. Atėjusi prie Ąžuolo kryžiaus mato kirtimuose palei ežerą gražią karvių bandą: vaikšto apie kelmus, peša žolę, o ant kelmo sėdi piemenukas. Sėdi galvą nuleidęs ir kažką drožia. „Kieno čia banda“ - stebėjosi Anelė. Žvilgterėjusi į piemenį baisiausiai persigando. Juk tai Akrutų Antanėlis, kuris neseniai buvo miręs. Ir veidas votėtas. (Jo visas kūnelis buvo votėtas, nuo ko jis ir mirė). Ne savom kojom Anelė leidosi tolyn. Tuoj ją pasivijo ir brolis, bet jis sakė jokios bandos nematęs.
Eigulys Povilas Rimeikis tą vakarą susivėlino. Kol iš Plokštinės miško gilumos pasiekė Iešnalį, pro kurį vedė kelias namo, visiškai sutemo. Stojo tyli ir tamsi naktis. Staiga netoli ežero sušlamėjo sutratėjo ir su trenksmu virto medis „Mišką vagia“ - pagalvojo eigulys ir įsiklausė. Tylu, nieko daugiau nebeišgirdo. Rytą, nuėjęs apžiūrėti tos vietos jokio išvirtusio medžio neberado.
Senieji žmonės pasakojo, kad seniai, dar baudžiavos laikais, Žvirblaičių dvare pasikorė bernas. Žmonės sukalė karstą, įdėjo pakaruoklį, o kad savižudžio vėlė negrįžtų į dvarą gąsdinti žmonių, nukirto jam galvą, įspraudė ją tarp kojų, įdėjo į karstą akmenų ir nuvežę į Iešnalio ežerą nuskandino. Tada savižudžiams kapinėse nebuvo vietos, buvo uždrausta laidoti pašventintoje žemėje. Galbūt nuo tada ir blaškosi to nelaimėlio baudžiauninko vėlė pasirodydama žmonėms įvairiais pavidalais. Laikui bėgant senasis ąžuolas nulūžo. Į jo vietą Pranas Gadeikis pasodino jauną ąžuoliuką. Šiandieną tarp spygliuočių medžių, prie kelio vingio auga šakotas ąžuolas. Tik ar prikals kas prie jo naują kryžių? Tas, kuris žadėjo tai padaryti - Pranas Gadeikis, seniai jau miręs.
Keistų nutikimų buvo ir Gadeikių sodyboje, gal todėl, kad šalia sodybos buvo kapinynas.
Vieną gražų mėnesienos vakarą prie balanos šviesos vakarojo Gadeikių šeima. Kaip tik tą vakarą pas juos vakarojo ir drąsioji Agotėlė. Šalia senosios trobos buvo statomas naujas gyvenamas namas. Prieš trobos langus mėnesienoje švietė nauja siena. Staiga mato naujojo namo siena slenka didelis juodas žmogaus pavidalo šešėlis. Agotėlė stvėrė savo geležinę lazdą, su kuria niekada nesiskyrė, ir pašaukusi šunį puolė į kiemą. Šuo įnirtingai lodamas puolė šešėlį. O jis pamažu slinko ir nuslinko tolyn. Buvo šviežiai pasnigusi, bet sniege palei namą nebuvo jokių pėdsakų.
Akrutų Agotėlė kilusi iš gausios šeimos. Akrutienė pagimdė 12 vaikų. Ne visi užaugo. Antanėlis mirė jau sulaukęs piemenėlio amžiaus. Pranciškus žuvo nuo plėšiko kulkos. Grįžęs Pranciškus iš Lietuvos kariuomenės, stojo tarnauti pas kaimynystėje esantį ūkininką Liudą Serapiną. Vieną naktį į Serapinų namus įsiveržė ginkluoti plėšikai. Samdiniams įsakė nekelti kojos iš kamarų, kame jie miegojo, o patys ėmė šeimininkauti po sodybą, smurtu reikalavo iš šeimininkų pinigų. Pranciškus nepaklausė įspėjimo, būdamas drąsus vyras, ryžosi eiti šeimininkams į pagalbą. Bet tik spėjo žengti pro duris, kaip krito nuo kulkos. Plėšikų gauja išsinešė daug maisto produktų: mėsos, lašinių, sūrių, sviesto. Tarp žmonių iki šių dienų išliko juodo jumoro dvieilis: „Serapiną pakabėna - vėsus taukus išlašėna“.
Plėšikai greit buvo išaiškinti, nes samdiniai nugirdo, kaip viena samdinė plėšiką pavadino vardu. Tardoma ji išdavė juos.
Akrutų vaikai išsklido iš namų, kaip tie paukščiai iš gimtojo lizdo. Ūkyje liko sūnus Juozapas, kuris kilęs iš gausios šeimos, pats buvo bevaikis. Drąsioji Agotėlė įstojo į vienuolyną. Sovietams okupavus Lietuvą, vienuolynai buvo uždaryti. Agotėlė apsigyveno Panevėžyje, ten ji ir mirė. Apie jos mirtį brolis Juozapas gavo žinią būdamas tremtyje.
Paveldėjęs iš Kazonų ūkį Liudas Serapinas vedė kaimynystėje gyvenančią Petronėlę Brežinskytę. Jie sumaniai tvarkėsi ūkyje, užaugino gausią šeimą - 7 vaikus: Liudą, Petronėle, Magdaleną, Zenoną, Agotą, Juliją, ir Adelę. Gyveno taupiai ir tvarkingai, nes visus vaikus norėjo leisti į mokslą. Vyriausias sūnus Liudas pasirinko dvasininko kelią, įstojo į kunigų seminariją, kurią baigė ir buvo įšventintas į kunigus 1948m. pavasarį, prieš pat tėvų tremtį į Sibirą. Petronėlė baigė medicinos institutą, tapo stomatologe, Magdalena - med. Felčerė. Zenonas, kaip ūkio paveldėtojas, mokėsi žemės ūkio mokykloje. Agota baigė kulinarijos mokyklą, Julija tapo med. Felčere, o jauniausioji šeimos atžala Adelė, grįžusi iš tremties, baigė Vilniaus Universitetą, studijavo germanistiką.
Iš visos gausios šeimos, tik Adelė su tėvais buvo ištremta. Zenonas sugebėjo pabėgti iš stoties, kai tremiamieji buvo laipinami į vagonus. Kad sargyba, lydinti tremtinius, nepastebėtų, jog dingo vienas tremtinys, tikrinimo metu už Zenoną atsiliepdavo Babrungėnų kaimo vaikinukas Albertas Urbonas.
Likusiais Lietuvoje jaunaisiais šeimos nariais rūpinosi vyresnieji, kiek galėdami rėmė juos, leido į mokyklas.
Gražus vaikų gyvenimas tėvams tapo atpildu už jų vargus ir rūpesčius.
Netoli Babrungo upės, ant kalvos, šalia Šiliniškės miško stovi sena Jurkų sodyba. Iš senų žmonių pasakojimų, ne kiekvienas tamsiu paros metu drįso užeiti į sodybą, nes joje dėjosi keisti dalykai. Pasakojama, kad atėjus tarnauti naujiems samdiniams, šeimininkai perspėdavo, kad namų ruošos darbus užbaigtų iki sutemų,ypač tamsoj į senąją jaują nekeltų kojos.
Apsižiūrėjo samdinė, kad karvėms trūksta kraiko, o jau tamsu. Dykta buvo merga - bene kas ją pagaus. Griebė gūnią ir nutipeno į jaują šiaudų. Nespėjo įžengti į vidų, kaip kažkas sunkus užgriuvo ant pečių ir pradėjo dusinti. Iš paskutiniųjų jėgų grūmėsi, kol galų gale išropojo iš jaujos. Po to ilgai sirgo, o pagijusi tarnauti nebegrįžo.
Atėjo jaunas siuvėjas Justinas Lotužis apsiūti Jurkų šeimynos. Vakare sūnus Kazimieras nuvedęs siuvėją į alkierių išeidamas paklausė, ar nebijosiąs miegoti. Suėmė siuvėją juokas, kad klausia tokių niekų, lyg mažo vaiko. Nespėjo siuvėjas akių sumerkti, kaip tyliai atsidarė durys: „Ar tu Kazimierai?" klausia siuvėjas. Jokio atsako, tik šlept, šlept, kažkas vaikšto po alkierių. Paskui vėl tylu jokio garso. Nejauku pasidarė siuvėjui. Rytą viską apsakė šeimynai, dar kartą klausdamas ar niekas nebuvo įėjęs. Nusišypsojo Kazimieras ir pasakė, jog, todėl ir klausęs ar nebijosiąs, nes jiems tokie reiškiniai nebe naujiena.
Jurkų sūnūs Kazimieras, Pranciškus, Jonas buvo puikūs vyrai, gražiai sutarė su kaimynais, buvo darbštūs, greiti padėti nelaimėje ar bėdoje. Bet tarp savęs baisiai nesutarė, dažnos peštynės iki kraujo. Talžė vienas kitam galvas, o paskui apkabinę vienas kitą verkdavo kruvinom ašarom. Būdavo, kad ir kaimynus šaukdavosi pagalbos, padėti gelbėti sumuštą brolį. Lyg kokia piktoji dvasia lindėjo jų viduje. Žmonės pastebėjo, kad sūnus Jonas, Jonaliu vadinamas, atsirado kažkoks keistas, pradėjo vengti žmonių, atsirado nekalbus. Kaimynai pradėjo kalbėti, kad tai brolių darbas, tai nuo smegenų sutrenkimo. Gyveno Jonalis tamsioje pirtelėje, lyg koks vaiduoklis. Paskutines savo gyvenimo dienas Jonalis užbaigė tuščioje brolio Pranciškaus troboje, švarioje lovelėje, apskalbtas, apipraustas. Juo pasirūpino jo sesers vyras, šviesios atminties žmogus, Babrungėnų šviesuoliu vadinamas, kalvis Juozapas Ruginis, kuris savo žmonos giminaičius vadino arkliaširdžiais.
Kazimieras liko gyventi tėvų namuose. Užaugino šešis dorus ir darbščius sūnus, gražiai sutarė su kaimynais, buvo geras tėvas ir vyras savo žmonai. Tik į senatve velnias pakišo bobą, gyvenančią gretimame kaime. Sugyveno su ja vaikelį. Nuo tada namuose užvirė „pekla“. Žmona nebeįtiko nei stovėdama, nei sėdėdama. Būdama tyli ir kantri ji nesiskųsdama nešė tą kryžių.
Kaimynystėje gyveno ir brolis Pranciškus: bevaikis, išsiskyręs su žmona. Nusibodo vienam gyventi, pradėjo žvalgytis „gaspadinės“. Ir nusižiūrėjo Pranciškus tą pačią moteriškaitę, kuriai meilinosi brolis. Būdama viena, su vaiku moteris ryžosi eiti gyventi su Pranciškų, nors čia pat matosi ir vaiko tėvo Kazimiero trobesiai. Džiaugėsi Pranciškus susiradęs moteriškę, bet ne ilgai. Vieną dieną mato, kad jo išrinktoji po obelim kalbasi su Kazimieru. Užvirė kraujas, pavydas aptemdė protą. Griebė Pranciškus peilį, puolė prie besikalbančių ir smeigė broliui į širdį. Krito Kazimieras po šakota obelim ir nebesikėlė. Ką tuo momentu jautė Pranciškus, nugalabijęs brolį - niekas negali pasakyti. Teismas brolžudžiui skyrė mirties bausmę. Bet Pranciškus išliko gyvas. Pasakojama, kad jis iškentė daug operacijų, nes vietoj mirties sutiko paaukoti save medicininiams tyrimams. Grįžo visiškas paliegėlis, nebeilgai gyveno, nors vis tiek dar spėjo susirasti moterį, kuri jį kaip mažą vaikelį vedžiojo už rankos. Dabar ramu Jurkų sodyboje, turbūt piktosios dvasios visiems laikams ją apleido. Joje gražiai gyveno vienas iš Kazimiero jaunesnių sūnų Antanas.
Taip kaimas ir būtų gyvenęs savo gyvenimą su savo kasdieniais rūpesčiais ir bėdom, jei ne raudonoji okupacija. Kažin ar buvo sukėlę žmonėms didesnį siaubą pergyventi badmečiai ir ligos, kaip užklupusi tremtis į Sibirą, o po jos visa griaunanti kolektyvizacija.
1948 metų gegužės 22dienos ankstų rytą pasigirdo žmonių nevilties šauksmai. Ginkluoti kareiviai ir stribai apsupo ūkininkų sodybas, liepdami skubiai ruoštis į Sibiro tremtį. Vieniems leido pasiimti maisto, šiltesnį drabužį, kitus išvarė iš kiemo be duonos, be šiltesnio apdaro. Serapinų šeima su mažamete dukrele buvo išvežti tuščiom rankom, su 25 kapeikom kišenėje. Tik gerų kaimynų dėka,dalinantis duonos rieke , kelionėje nemirė badu.
Visus kaimo tremtinius suvežė prie Platelių kelio, šalia Babrungo upės. Ten būdami stribų apsuptyje, laukė tolesnio savo likimo. Po pietų atvažiavo sunkvežimiai ir visus nuvežė į Plungės geležinkelio stotį, o iš ten į tolimą Sibirą, be kaltės, be jokio teismo. Tą dieną buvo ištremta 11 kaimo ūkininkų: Akrutai, Gadeikiai, Laučiai, Luotės, Lotužiai, Serapinai, Stonkienė, Urbonai, Uzniai, Vaitkai. Viso 33žmonės.
Kaip prisimena Petronėlė Akrutienė. Ji su vyru tą nelemtą rytą išėjo sėti žirnių. Staiga išgirdo kaimynės Serapinienės balsą. Stovėdama ant upės kranto šaukė: „Nesėkit –nebepjausit - žmones veža į Sibirą !“ Ir pati, lyg paklaikusi nubėgo link namų. Nespėjo Akrutai pasėję grįžti, kaip sodybą apsupo ginkluoti stribai. Liepė greit pasiimti būtiniausių daiktų ir ruoštis į nežinią.
Nesipriešino žmonės, susitaikė su lemtim, tik meldė Dievo užtarimo. Sutiktiems kelyje žmonėms kėlė kepures, mojavo rankomis ir šaukė: „Sudie! Sudie!“ Kelionėje visi Babrungėnų tremtiniai davė pažadą, jei Dievas duos sugrįžti, tai ant Babrungo upės kranto pastatys koplyčią .
Babrungėnų tremtiniai atsidūrė Buriat-Mongolijos žemėje, taigoje. Ten kirto ir vežė medžius. Džiaugėsi, kad atsidūrė ne po atviru dangum, o buvo kimšte sukišti į japonų belaisvių barakus. Vėliau, šiek tiek prasigyvenus , pradėjo ręsti sau būstus.
Atidavę savo gyvenimo dalį vergijai, nuo 1956 metų tremtiniai pradėjo grįžti į savo gimtąjį kaimą. Svetimoje, nesvetingoje žemėje liko ilsėtis Barbora ir Ignacas Laučiai, Povilas Urbonas. Gaubys ir mažas Vaitkų kūdikis. Atgimus Lietuvai Barboros ir Ignaco Laučių, Povilo Urbono palaikai, artimųjų rūpesčiu buvo parvežti į gimtąjį kraštą.
Vykdydami savo pažadą 1990 metais, prie Babrungo upės , tremtiniai iš lauko akmenų pastatė paminklą, kurį tų metų rugpjūčio 23 dieną pašventino tremtinių Petronėlės ir Liudo Serapinų sūnus, kunigas Liudas Serapinas. Prie paminklo buvo aukojamos Šv. Mišios, dalyvaujant gausiam žmonių būriui.
Paminklo pastatymą finansavo Serapinų šeima.
Gražus savo gamtovaizdžiu ir augmenija Babrungėnų kaimas patraukė ir mokslininkų dėmesį. 1974 metais įsteigtas Babrungo Botaninis draustinis. Babrungo upės užliejamoje pievoje aptikta retų augalų. Draustinio plotas 31 ha. 2/3 draustinio užima šaltiniuotos, užpelkėjusios pievos, 1/3 krūmai. Saugoma augalų bendrijos (paprastojo burbulio, raktažolės pelenėlės) ir reti augalai melsvasis meldas, dvilapė blandis, didysis šilokas, dirvinis česnakas, vyriškoji gegužraibė .
1991 metais įkūrus Žemaitijos nacionalinį parką, Babrungėnų kaimas įėjo į jo valdas.
Šiandieną ,atgavę savo tėvų ir senelių žemes, tremtinių vaikai ir vaikaičiai tęsia tėvų tradicijas: dirba žemę, sėja javus, augina gyvulius. Daugeliui pradžia buvo sunki, ypač buvusiems tremtiniams. Grįžę iš Sibiro rado savo sodybas apleistas, dalis pastatų sugriauta, nes 1949 metais žmones suvarius į kolūkį, kurį pavadino „Žemaitija“, reikėjo ūkinių pastatų. O juk lengviausia pastatą sugriauti ir perkelti į kitą vietą, arčiau ūkio centro. O dalį pastatų sukūreno: reikėjo ūkio kontorą šildyti, kiaulėms jovalo išvirti. „Žemaitijos“ centras buvo įsikūręs Serapino ūkyje. Silpnas tai buvo kolūkis, skolose paskendęs, pirmininkai beveik kas metai keitėsi, tik rezultatai nesikeitė. Taip ir merdėjo metai iš metų, vis labiau grimzdamas į skolas.
Babrungėnai senstantis kaimas, jame mažai jaunų šeimų. Kaime neliko mokyklos, nes nebeliko mokinių. Iš 1965 metais naujai pastatytos mokyklos, liko pradinė, kurioje vedėja dirbo Janina Matevičienė, o 1986 metais ir ji buvo uždaryta.
Metai iš metų mažėja kaime gyventojų: 1923metais kaime gyveno 240 gyventojai, 1959m.- 201, 1985m.- 137, 1991m.- 116, o 1998m.- 102 gyventojai.
Babrungėnų kaimo gyventojai aktyviai dalyvauja visuomeniniame ir politiniame gyvenime, moka atskirti gėrį nuo blogio, yra tautos patriotai, nedejuoja ir nesiskundžia iškilusiais sunkumais, bet kantriai dirba savo darbą.
1994m. perkonstravusi Babrungėnų aštuonmetės mokyklos patalpas įsikūrė mėsos perdirbimo UAB „Burgis“. Atsirado naujų darbo vietų. Joje įsidarbino ir vietinių gyventojų.
1998m. gegužės 22d., minėdami savo tremties 50-ąsias metines, susirinko Babrungėnų kaimo tremtiniai, jų giminės ir artimieji ant Babrungo upės kranto, prie tremtiniams pastatyto paminklo: prisiminti savo vargus, išgyventą skausmą, pagiedoti, padainuoti, pabūti vėl visiems kartu.
Tą pačią dieną buvo švenčiamos ir tremtinių sūnaus Liudo Serapino 50-osios kunigystės metinės. Visi kaimo tremtiniai dalyvavo Platelių bažnyčioje jo aukojamose Šv. Mišiose, aplankė Beržoro kapinėse palaidotų tremtinių kapus, uždegė žvakes, giedojo giesmes. Iškilmėse giedojo Plungės tremtinių choras , vadovaujamas A. Lizdenytės.
Taip ir gyvena Babrungėnų kaimo žmonės dirbdami, švęsdami šventes ir tikėdami šviesesne rytdiena.