Margarita Lukošiutė: apie tapybą ir keliones
2018 02 18
Vasario 23 d. Plungės viešojoje bibliotekoje laikrodinėje vyko vilnietės menininkės Margaritos Lukošiutės tapybos parodos „Vaivorykštės pusryčiams“ pristatymas. Autorė papasakojo ir parodė skaidres apie savo keliones po Maroką ir Vietnamą.
Autorė apie save
„Gimiau ir augau Gargžduose. Baigusi „Vaivorykštės“ gimnaziją studijavau kultūros vadybą Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Šiuo metu gyvenu ir kuriu Vilniuje.
Nepamenu, kada pradėjau piešti, tačiau yra video įrodymai, kaip būdama dviejų, jau keverzojau spalvotus žmogeliukus. Būnant trejų, mama nupirko pirmą spalvodinę ir rinkinį spalvotų pieštukų. Spalvodinių buvo daug, kažkuriuo metu spalvojau tiek, kad kasdien reikėdavo naujos.
Devintoje klasėje pradėjau lankyti Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą. Šis etapas užtruko tris metus, o dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad daryti meną yra ne man. Mačiau, kad yra žmonių, kurie piešia daug geriau, nelabai supratau, kas tas menas yra iš esmės ir kaip jį kurti. Įsitvirtino mintis, kad kas jau kas, bet aš tai tikrai meno nedarysiu. Nutolti nuo meno nesinorėjo, tad įstojau į kultūros vadybą Kaune.
Studijuodama ir baigusi studijas, dirbau įvairius su kultūros vadyba susijusius ir nesusijusius darbus. Persikrausčiau gyventi į Vilnių. Gyvenime kažko trūko, bet nelabai žinojau ko. Prieš tris metus su draugu, kuris tuo metu taip pat „nelabai žinojo“, išvažiavome į Maroką. Ten pragyvenome pusę metų. Su savimi vežiausi languotą sąsiuvinį ir juodą tušinuką. Po truputį sąsiuvinyje pradėjo atsiradinėti pirmieji (po ilgo laiko) eskizai ir keverzonės. Nusipirkau spalvotų pieštukų rinkinį ir languotame sąsiuvinyje atsirado spalvų. Labai geri pieštukai buvo.
Maroke sutikau įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Didžiausią įtaką man padarė Rabija iš Vokietijos. Ji suteikė drąsos ir suvokimo, kad niekada nevėlu mokytis, kad jei turi noro ir užsispyrimo, gali siekti svajonių. Grįžusi iš Maroko pradėjau lankyti tapymo pamokas pas menininkę Agnę Juršytę. Tai buvo mano tapybos pradžia. Esu labai dėkinga Agnei, kuri padėjo žengti pirmuosius žingsnius ir perprasti amato pagrindus.
Iš pradžių perpiešinėjau žymių tapytojų darbus, tapiau įvairių gyvūnų ir žmonių portretus. Neturėjau aiškios krypties. Atėjo metas kitai kelionei. Šį kartą – Azija. Prieš metus nusipirkau bilietus į Vietnamą ir viduje užgimė nepaaiškinamas noras pabandyti abstrakciją. Vietname praleidau porą mėnesių. Svečia šalis, kita kultūra, džiunglės ir spalvos suteikė įkvėpimo. Pajutau tvirtą ryšį tarp emocijų ir tapybos. Atradau, kad per abstrakciją galiu papasakoti daugiau, nei kita tapybos forma.“
Nepamenu, kada pradėjau piešti, tačiau yra video įrodymai, kaip būdama dviejų, jau keverzojau spalvotus žmogeliukus. Būnant trejų, mama nupirko pirmą spalvodinę ir rinkinį spalvotų pieštukų. Spalvodinių buvo daug, kažkuriuo metu spalvojau tiek, kad kasdien reikėdavo naujos.
Devintoje klasėje pradėjau lankyti Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklą. Šis etapas užtruko tris metus, o dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad daryti meną yra ne man. Mačiau, kad yra žmonių, kurie piešia daug geriau, nelabai supratau, kas tas menas yra iš esmės ir kaip jį kurti. Įsitvirtino mintis, kad kas jau kas, bet aš tai tikrai meno nedarysiu. Nutolti nuo meno nesinorėjo, tad įstojau į kultūros vadybą Kaune.
Studijuodama ir baigusi studijas, dirbau įvairius su kultūros vadyba susijusius ir nesusijusius darbus. Persikrausčiau gyventi į Vilnių. Gyvenime kažko trūko, bet nelabai žinojau ko. Prieš tris metus su draugu, kuris tuo metu taip pat „nelabai žinojo“, išvažiavome į Maroką. Ten pragyvenome pusę metų. Su savimi vežiausi languotą sąsiuvinį ir juodą tušinuką. Po truputį sąsiuvinyje pradėjo atsiradinėti pirmieji (po ilgo laiko) eskizai ir keverzonės. Nusipirkau spalvotų pieštukų rinkinį ir languotame sąsiuvinyje atsirado spalvų. Labai geri pieštukai buvo.
Maroke sutikau įvairiausių žmonių iš viso pasaulio. Didžiausią įtaką man padarė Rabija iš Vokietijos. Ji suteikė drąsos ir suvokimo, kad niekada nevėlu mokytis, kad jei turi noro ir užsispyrimo, gali siekti svajonių. Grįžusi iš Maroko pradėjau lankyti tapymo pamokas pas menininkę Agnę Juršytę. Tai buvo mano tapybos pradžia. Esu labai dėkinga Agnei, kuri padėjo žengti pirmuosius žingsnius ir perprasti amato pagrindus.
Iš pradžių perpiešinėjau žymių tapytojų darbus, tapiau įvairių gyvūnų ir žmonių portretus. Neturėjau aiškios krypties. Atėjo metas kitai kelionei. Šį kartą – Azija. Prieš metus nusipirkau bilietus į Vietnamą ir viduje užgimė nepaaiškinamas noras pabandyti abstrakciją. Vietname praleidau porą mėnesių. Svečia šalis, kita kultūra, džiunglės ir spalvos suteikė įkvėpimo. Pajutau tvirtą ryšį tarp emocijų ir tapybos. Atradau, kad per abstrakciją galiu papasakoti daugiau, nei kita tapybos forma.“
GALERIJA
Paveiksliukas
iš
