Literatūrinė anketa: 11 klausimų skaitytojui (2)

Šįsyk į anketos klausimus atsako Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos dailininkė-fotografė, kultūros laikraščio „Žemaičių saulutė“ redaktorė KRISTINA PAULAUSKAITĖ.
1. Esate skaitantis žmogus. Ką Jums reiškia skaitymas ir knyga?
Pirmiausia laukiniam vienkiemio vaikui knyga nereiškė nieko. Tėvas, motina, mokytojas buvo gamta. Kaip ir dabar. Atėjus laikui į mokyklą, mama pasisodino prie ratelio, įdavė knygiūkštę didelėm raidėm ir liepė kartoti ABC..., kas man labai nepatiko, ožiavausi ir gavau per užpakalį. Matyt, tas žiaurus metodas, pavaizduotas Petro Rimšos skulptūroje „Vargo mokykla“, suveikė, ir greitai išmokau skaityti. Knyga įtraukė kaip narkotikas, net skaitomą knygą perrašinėdavau, taip patiko pats rašymas. Ir dabar manau: jei knygoje nerandi minties, kurios neišsirašytum, tai ir knygos skaityti neverta. Po gamtos antrąja mokytoja tapo knyga, paskui – kūryba. Visa sujungė didžioji senelių meilė.


2. Kokias knygas, kokią literatūrą mėgstate?
Romanų tikrai nemėgstu, juolab šiuolaikinių „plytų“, tiražuojamų tonomis. Kadaise skaičiau Tomo Vulfo „Žvelk, angele, į savo būstą“, H. Hesės „Stepių vilką“, R. M. Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašus“ ir pan. Vargu, ar tai vadintina romanais, tai daugiau sielų istorijos. Labiausiai mėgstu poeziją (Sesaris Valjechas, Paulius Celanas, Federiko Garsija Lorka, Edgar Alan Po, Woltas Witmanas, Gijomas Apolineras, iš lietuvių – Oskaras Milašius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, Algimantas Mackus ir daug kitų pasaulio autorių). Skaitau pažintinę, biografinę, filosofinę, dokumentinę  literatūrą. Domiuosi etnografija, istorija, gamta, fotografijos ir dailės knygomis.


3. Ar turite mėgstamą autorių?
Vieno autoriaus tikrai neturiu, kaip sakoma, tik autorių kolektyvą. Vienas autorius neaprėpia viso pasaulio įvairovės, jo aukštumų ir gelmių - negi verta visą gyvenimą rymoti prie jo traktatų? Buvo mokykliniai metai, kai atradau Konstantiną Paustovskį - visas jo apysakas skaičiau po keletą kartų. Tai buvo taip gražu, romantiška, be ryškaus sovietinio šleifo.
Mėgstami autoriai - Raineris Maria Rilkė, Hermanas Hesė, Oswaldas Spengleris, Albertas Šveiceris, Alberas Kamiu, Peteris Wohllebenas ir kiti.
4. Labiausiai įsiminusi knyga (kuo?).
Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“, atrasta mokykliniais metais. Ji buvo nupirkta pasveikinti klasiokę, bet pavarčiusi supratau, kad jos jokiu būdu neatiduosiu, pakeičiau kita. Tai buvo mano pasaulio knyga, perskaityta daugelį kartų. Daktaras A. Miuntė – didis humanistas, gydęs žmonių sielas, bet ypatingai rūpinęsis mažaisiais mūsų broliais. Apsigyvenęs Kaprio saloje, įkūrė paukščių draustinį, kuris egzistuoja ir dabar. Jam, kaip norvegui, buvo skaudu, kad jo gimtinės vieversėlių širdis ir lakštingalų liežuvėlius ryja italai. Gyvenime vadovavosi Pranciškaus Asyžiečio idėjomis. Ne ši knyga mane formavo kaip gamtos žmogų, ji tik įrodė, kad esama žmonių, ėjusių ta pačia kryptimi.
Henrio Deivido Toro „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Stoikų filosofiją, minimalizmą, Rytų filosofiją, gyvenimą gamtoje atradau amerikiečio transcendentalisto H. D. Toro knygoje. Baigęs Harvardo universitetą, dirbo įvairius darbus. Supratęs viso to beprasmiškumą, pasistatė Voldeno miške trobelę, augino pupas, skaitė, rašė dienoraštį, kurio pagrindu ir buvo paruošta ši knyga. Pabėgęs iš vartotojiškos visuomenės, jis įrodė, kad kurdama Daiktų pasaulį civilizacija degraduoja. Gamtos darkymas veda žmogų į išsigimimą, kad dauguma žmonių gyvena kitų gyvenimus ir miršta neišgyvenę savojo. Tik likdamas harmonijoje su gamta, žmogus eis teisingu keliu. „Voldenas“ – mano Biblija.
Elias Canetti. „Masė ir valdžia“ – civilizacijos nuopuolių istorija. „Niekas kitas nemato taip gerai masės savybių, kaip paranojikas ir valdovas, o juos – dabar galbūt niekuo nesiskiria – domina tik masės, kurias nori valdyti arba skelbia savo priešais“. Ar šiandienos situacija jums nieko neprimena? Vienas iš galios aspektų – sėdėti. Gal teko susidurti su situacija, kai atėjus į kabinetą, nekviečia sėstis. Kas sėdėjo, tas buvo viršesnis už visus. Slėgis į sėdimą daiktą kelia autoritetą. Todėl veržtis į valdžios olimpą šiai kastai niekada nepabosta. Knygoje įvairiais aspektais analizuojamos masės, gaujos, valdžia ir paranoja. Žiauriai gera knyga. Supranti, geriau likti vienišu stovinčiu disidentu.
5. Kokią knygą patartumėte perskaityti kitiems?
Kitiems nieko nepatarčiau. Kiekvienas, jei jam reikalinga knyga, susiranda pats. Kaip ir man niekas nepatarė. Kelerių metų mergaitei močiutė Barbora perskaitė knygelę „Genovaitė“. Apsiverkiau, taip buvo gaila tos kankinės mergaitės. Tik paskui, po daugelio metų, pasidomėjau, kas toji Genovaitė. Pasirodo, senelė skaitė Lauryno Ivinskio iš lenkų kalbos verstą Ch. Schmidto apysaką „Genawejte Pasaka wiena tarp gražiausiu ir werksmingiausiu. Apej jos wargus, rūpesnius ir stebuklingus Diewa pariedimus, kaip giariems užmok giaru, o piktiems atiduodas piktu. Isz  lenkiszka liežuwia iszguldita par L. Iwinski. Wilniuje“. Kai išmokau skaityti, skaičiau su gražiosiomis Albinos Makūnaitės iliustracijomis „Gulbę karaliaus pačią“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, o mėgstamiausia tapo Marijos Konopnickos „Našlaitė Marytė ir septyni nykštukai“. Skaitydavau kur pakriaušėj apie metraštininką Paistaliuką, viską užrašinėjantį, ir galvodavau, kur paukščių kapai. M. Konopnicka lenkų rašytoja. Prieš ketvertą metų lankantis Lvove senosiose kapinėse aplankiau rašytojos kapą, apsmaigstytą lenkiškomis vėliavėlėmis. Gidė ukrainietė prašė labiau domėtis kitoje tako pusėje stovinčiu Lvovo operos statytojo paminklu, mat nepamirštama lenkų okupacija. ...Nepaaiškinamais keliais ateinama į knygų pasaulį. Kiekvienam savo.
6. Kokią knygą ir kodėl pasiimtumėte į negyvenamą salą?
Paprastai į negyvenamą salą gyventi niekas nesiveržia. Ten dažniausiai pakliūnama ištikus nelaimei, pavyzdžiui, sudužus laivui. Nelaimėliai bando kuo greičiau ištrūkti, kas šiais laikais dažniausiai pavyksta. Daniel Defoe romano herojui Robinzonui Kruzui nelabai pasisekė, bet jį gelbėjo bendravimas su laukiniu žmogumi ir papūga. Nelaimė atskleidžia vidines galias, ir po daugelio metų Robinzonui pavyksta grįžti į didžiąją žemę. Šių dienų turistai blaškosi po visą pasaulį, į Robinzono salą buvo nukakę net lietuviai. Lauktini įspūdžiai užgožia mintį apie knygą. Jei ten atsidursi atsitikus nelaimei, rūpės, kaip greičiau ištrūkti, o jei apsisprendei sąmoningai pabūti atsiskyrėliu, rūpės įsikūrimo reikalai. Nesiruošiu veržtis į negyvenamą salą ir todėl tam skirtos knygos neieškau. Galiu pasidalinti tik kelionių po kalnus praktika. Knyga kuprinėje kaip ir dienoraštis buvo visada. Pavyzdžiui, ruošiamės kopti į Elbrusą Kaukaze. Vartomės palapinėje ant perėjos keletą dienų, laukdami gero oro. Gali nukvakti iš nuobodžio. Skaitai įsimestą knygą, rašai dienoraštį. Kelionėj knyga turi būti fizine prasme lengva, filosofinio pobūdžio. Skaitai, pamąstai, gimusią mintį užrašai dienoraštyje. Dviejose kelionėse lydėjo Czeslawo Miloszo „Ulro žemė“. Autorius intelektualinėje autobiografijoje, remdamasis Willamo Blake‘o, Emanuelio Swedenborgo, Oskaro Milašiaus, Adomo Mickevičiaus idėjomis, analizuoja savo asmeninius išgyvenimus ir civilizacijos irsmo, paveldo praradimo priežastis, tikėdamas būsimu civilizacijos atsinaujinimu.
7. Ar norisi perskaitytos knygos įspūdžiais pasidalinti su kitais? Ar turite su kuo?
Taip, dalinuosi: su gatve, mišku, ožka, dangumi, savimi. ... „Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus; / Ir nebus mirties karalijos...“ ( Thomas Dylanas).
8. Kokie Jūsų skaitymo įpročiai: kada ir kaip dažniausiai skaitote?
Įvairiais laikotarpiais skaitymo metodai keitėsi. Mokykliniais metais teko skaityti pasišviečiant prožektoriumi po antklode. Ruoštis pamokoms buvo nuobodybė, tai po vadovėliu pasidėdavai knygą, kuri, nutolus namiškiams, atsidurdavo pirmame plane. Studentaujant, kai išveždavo į laukus rinkti bulvių, skaitydavau bulvių vagoje, kol kiti traukdavo dūmą. Jau Plungėje, dirbant kultūros namuose, buvo išvežę į kolchozo laukus rinkti akmenų. Kol kiti simuliavo darbą, skaičiau knygą, dėl ko iš vieno kolegos sulaukiau priekaišto, atseit dirbti atvažiavom; išeitų, kad sėdėjimas ant akmens – darbas, o skaitymas – ne. Dabar skaitymui skirtas laikas – žiemos naktys. Nuobodžias laukimo valandas stotyse, traukiniuose, kelionėse taip pat „užmuša“ knyga.
9. Kokios knygos dabar labiausiai laukiate?
Dabar nelaukiu jokios. Visos geriausios knygos buvo parašytos Antikos laikais. Kiek leido galimybės, daugelį jų perskaičiau. Patarčiau dabarties valstybininkams perskaityti Platono „Valstybę“. Platonas, atmetęs tuomet egzistavusius valstybės tipus - timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją, sukūrė idealios valstybės modelį, pagrįstą teisingumo principu ir garantuojantį visų jos piliečių gerovę. Išsamiai aptaria valstybės santvarką, luomus, jų pareigas, daug dėmesio skiria jaunimo mokymui ir auklėjimui. Lietuvos prezidentas, svajojantis apie Gerovės valstybę, neturėtų traukti iš kišenės idėjų, o pasinaudoti Platono idėjomis.
Prisiminus sovietmetį, labiausiai laukdavau knygų. Buvo perskaityta pradinės mokyklos spinta, apeitos kaimo bibliotekos, kolchozo tėvams įbrukta rusų klasika. Iš tų laikų įsimintiniausia – Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Nesuprantama buvo, kaip moteris dėl kažkokio vyro galėjo lįsti po traukiniu.
10. Kaip renkatės knygas: pagal autorių, patartas/-a draugų, pasitikite bibliotekininkų rekomendacijomis, sekate literatūros, leidyklų naujienas?
Nuojauta pasufleruoja, kur slypi tavo knyga. Artimą autorių pastebi kitoje skaitomoje knygoje pasislėpusį tarp eilučių, ieškai internete plačiau, knygyne, bibliotekoje. Kitų patarimai mažiausiai veiksmingi.
 11. Kaip manote, ar ateityje žmonės skaitys knygas?
Manau, kad ne, nes ir žmonių gali nelikti. Žemė bus pavirtusi smėlio dykuma. Atskridęs ufonautas bandys smėlio kruopelėje ieškoti gyvybės pėdsakų, kaip dabar homo sapiens ieško jų Marse. Pamintas humanizmas, besaikis grobuoniškumas, kai visoje planetoje kertami miškai, teršiami vandenynai, taip liaupsinami dirbtinio intelekto produktai, pakliuvę į kenkėjų rankas, veda į susinaikinimą. Anglų astrofizikas Stephenas Hawkingas JTO įspėjo apie nevaldomą technologijų plėtros grėsmę. Mums likusi tik ši akimirka.