Šiandien, saulėtą gegužės 24-osios dienos rytą susirinkome pasikalbėti apie mūsų įgyvendinamą tarptautinį projektą WAAT (projekto nr. 2020-1-LT01-KA204-077823).
Susitikimo metu kalbėjome apie balandžio pradžioje vykusius mokymus ir projekto eigą, t.y. kaip mums sekasi kurti du intelektinius produktus: „Mokomąjį WAAT gidą edukatoriams“ ir „WAAT skaitmeninę platformą“ ( www.waatproject.eu ). Diskutavome, apie paveldo koncepciją, kaip mūsų požiūris į kultūros paveldą atsispindi jo reprezentavime, aktualizavime ir apskritai „gyvenant jame". Kalbėjome apie tai, kad norint kokybiškai ir atvira širdimi dirbti su paveldu reikalingas emocinis ryšys. Jis atsiranda ir tuomet, kai lankytojai tapatinasi su vieta ar objektu. Tačiau vis dar gyvuoja tradiciškiausias supratimas, kad paveldo objektai yra tvirti informaciniai objektai (praeities kultūros procesų „archyvai“ arba „įrodymai“, praeities įvykių „šaltiniai“), kuriuos galima atskleisti, jais dalintis.

Kitas būdas pažvelgti į paveldą yra jį vertinti kaip vykstantį kultūros procesą, kurio rezultatai yra laikini, permainingi. Pagrindinis skirtumas tarp šių pozicijų yra statiškas požiūris, kad paveldo objektus mes matome kaip patikimos informacijos nešėjus, o dinamiškas požiūris paveldą suprantamas kaip vykstančią vertybių konstrukciją (ir dekonstrukciją). Skirtingos žmonių grupės veikia pagal savo konstrukcijas ir bando pateikti savo versiją kaip tikriausią. Žiūrint į tai, paveldas dažnai tampa diskusijų ir nesantaikos lauku. Taip pat ir įgyvendinat šį projektą prie jo prisijungė organizacijos su skirtingomis patirtimis ir požiūriu į paveldą. Iš vienos pusės tai sukelia nemažai diskusijų kuriant mokomąjį gidą bei skaitmeninę platformą, o iš kitos pusės tai dar labiau praturtina mus žiniomis, išmokstame naujų dalykų, visapusiškai praplečiame akiratį. Rezultatai nuo to bus tik geresni.