E. Ravickienė. Šimtmečių takais. Klaipėda : Klaipėdos rytas; Plungė : Plungės rajono savivaldybė, 1997:

„Plungės orkestras dažnai koncertuodavo su Bogdano Oginskio orkestru Rietave ir Gondingos pilalėse.“ (p. 85) 

„Pasisekimo paskatinti, orkestrų vadovai Čiurlionio kūrinėlių įrašė į repertuarą. Jie skambėjo orkestrų koncertuose Plungėje, Rietave, Gondingos pilalėse.
 

Apie vieną koncertą Gondingos pilalėse kunigaikščio M. Oginskio vardinių proga Vytautas Lukauskas yra papasakojęs tokią istoriją. Pilalės naktį atrodė nejaukios, ypač todėl, kad po mažąja, kaip pasakodavo žmonės, buvęs palaidotas žymus pagonių dvasiškis su aukso žibintais. Atrodė, kad jis išlįs iš tos slaptavietės. O naktis buvo tokia rami, svajinga. Aplink rymojo didingi ąžuolai.

Čia netoli pats piliakalnis. Žmonės pasakoja, kad giliai žemėje esą puikūs rūmai, išpuošti auksu. Pats jų valdovas – muzikos gerbėjas. Jis naktimis kviečiąs muzikantus jam pagroti. Juos į rūmus įvedąs užrištomis akimis, kad po to nežinotų kelio į pasakiškuosius rūmus. Po koncerto tuose rūmuose visi sugrįžtą pilnomis kepurėmis ir kišenėmis aukso.

– Puiku! – sušuko vienas. – Gal šiąnakt iš mūsų palapinės ką nors paims?

– Aišku, Konstantiną! Bet... jis neims nė pinigėlio.

– Ne, – įsilinksminę toliau fantazavo jaunuoliai. – Ims, o aukso teks visiems po lygiai. Užteks čia mums tūnoti. Galėsime mokytis Varšuvoje, Prahoje, Budapešte...

– Vaikinai, miegokit, – švelniai subaręs Rietavo orkestro vadovas J. Mašekas.

Kai rytą muzikantai nubudo, tikrai Kastuko nebuvo. Kai visi nuėjo pavalgyti, rado jį prie ugnies besišildantį.

– Kur buvai? Gal Gondingos valdovas buvo pagrobęs?

– Rodyk kepurę, kišenes. Juk jos pilnos aukso, – juokėsi draugai.

– Aš daug apėjau, nukeliavau ligi pat piliakalnio. Kaip čia gražu, didinga! Ši vieta – tikras auksas! Aš radau aukso.., – pasakė Čiurlionis.“ (p. 86)

E. Ravickienė. Pakeliaukime M. K. Čiurlionio memorialinėmis vietomis // Švyturys. 1989, rugpj. 10.  Nr. 95 (6025). P. 3:

Mykolas Oginskis mėgdavo su savo orkestru pasirodyti. Keliais vežimais vykdavę muzikantai į Rietavą, kur grodavę Bogdano Oginskio svečiams. Dirigentas, orkestro vadovas čekas Jozefas Mašekas, savo darbui atsidavęs žmogus, palikęs ir M. K.Čiurlioniui didelį įspūdį. Šio dirigento muzikantų grojimas pasižymėjęs ir minėtuose Majoruose, kur suvažiuodavę nemažai orkestrų.

Plungiškiai vykdavę koncertuoti ir į Šateikius. Pirmasis kūrinys, kuriuo pradėdavo visus pasirodymus, buvo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

Ypač įspūdingi koncertai buvo gamtoje, kai švęsdavo Mykolo Oginskio vardines, į kurias atvykdavę muzikantai iš Rietavo. Koncertai buvo ruošiami ne tik Rietave, Plungėj, bet ir gamtoje, už kelių kilometrų nuo Plungės – Gondingos priešpiliuose. Didžiulė lanka, apjuosta Babrungo, kurioje pūpsojo lyg du baravykai – dvi „pilalės“, o už upės – Vožkuprio piliakalnis. Čia pat paslaptingi Pasklepiai, juose – rūsiai, pilni turtų. Tais laikais senieji žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad čia vaidenasi. Ir kokių dalykų ten „matydavę“ – vokietuką–velniuką, kuris pagrobė gražuolę ir paslėpė Gondingos pilies požemiuose. „Matydavę“ šunį be globos, veršį dviem galvom, labai gražią moterį, nieko nekalbančią, tik šukuojančią savo ilgus plaukus ir paslaptingai dingstančią. Žmonės vengė Pasklepių, ypač vakarop.

Tai buvo didelė šventė, pilalėse kalnai kalneliai nusėti apylinkių gyventojų, orkestrai grojo. Buvo ruošiamas komiškas bėgimas maišuose, dalinami prizai. Lipo į kartį, kur buvo sukabinėti vertingi daiktai, nugalėtojai sveikinami maršu. Nakvojo muzikantai iš karčių suręstose palapinėse, apdengtose šienu.

Ši vietovė – tikra mįslė. Ant didesniosios pilalės, nupjauto kūgio formos, pusračiu riogsojo koks 100 akmenų maždaug po 1 kub. m. Kam jie suvilkti, niekas nežinojo. Visur ąžuolai. Po mažąja pilike, pasakojo seneliai, palaidotas žymus pagonių dvasiškis su turtais, esąs požemis.

Atsirado žmogus, kuris net kelias dienas ieškojo požemio. Rado vis dėlto sidabrinę plokštelę, išmargintą rutuliukais, kurią pardavė, ir ją sulydė. Kas žino, gal ten buvęs planas į legendinius požemius, kurį žmonės sunaikino. Suskaldė ir mįslingus akmenis, dėjo juos į pamatus, statė rūsius, sunaikindami senovę. Tik vieną akmenį ąžuolų šaknys išlaikė, jo neįstengė žmogus išrauti, jis – apsamanojęs, sulindęs į žemę, senovės liudininkas, M. K. Čiurlionio amžininkas, tebetūno...

Šioje brangioje, paslaptingoje vietoje jautrios prigimties jaunuoliui, M. K. Čiurlioniui, daug reiškė praleisti naktį, pasiklausyti ąžuolų šlamėjimo, prisiminti girdėtas pasakas apie paslaptingą moterį, velniuką-vokietuką. Visa ši aplinka buvo pilna romantikos ir paslaptingumo. Gal ji ankstyvoje jaunystėje sužadino stiprius įspūdžius, gal tai buvo pirmieji daigai, įsilieję į kūrybinę prigimtį? Gal šie atsiminimai paskatino pasaulį matyti panašų į pasaką?..

Mykolo Oginskio vardinių proga M. K. Čiurlionis sukūrė kelis kūrinius, kuriuos atliko orkestras. Jaunuoju kompozitoriumi susižavėjo svečiai, pats šeimininkas, ir tai nulėmė M. K. Čiurlionio likimą – M. Oginskis paskyrė stipendiją (12 rub. per mėnesį) mokytis muzikos Varšuvoje.

Jau Varšuvoje būdamas, M. K. Čiurlionis parašė savo garsųjį kūrinį „Miške“, kunigaikščiui Oginskiui – polonezą.

E. Ravickienė. Po M. K. Čiurlionio ženklu // Kibirkštis. 1990, rugs. 22:

„Nemažai jau rašyta apie Plungės ir Rietavo muzikinę praeitį. Ji buvo garsi, paliko gilių pėdsakų, išugdė visą muzikantų kartą, Lietuvos pasididžiavimą – M. K. Čiurlionį.

Tos praeities pradėjau ieškoti maždaug prieš 3 dešimtmečius, kai dar buvo gyvų jos liudininkų, kurie galėjo papasakoti apie muzikinį gyvenimą, tas vietas, kur vyko koncertai, jungtinius plungiškių ir rietaviškių koncertus.

O tų vietų, susijusių su M. K. Čiurlioniu, yra nemaža – Karklėnai, Gondingos priešpiliai, Šateikiai, Palanga, Kretinga. Teko girdėti, kad plungiškiai grodavę Platelių pilies saloje, kur grafas Šuazelis buvo įsirengęs vasarnamį.

Buvo ir daugiau vietų, šalių, susijusių su mūsų muzikine praeitimi, į kurias nusitiesė ieškojimai: į Latviją (Majorus), Ukrainą, Baltarusiją (Zaliesę), Čikagą, Italiją (Florenciją), Čekoslovakiją (Prahą), Lenkiją (Bobreką, Krokuvą). Iš ten ką tai sužinojau, gavau nuotraukų, jas rinkau po visą Lietuvą, mūsų rajoną, rašiau apie tas vietoves pasakojimus, legendas. Didėjo muzikinės praeities kraitis: nuotraukos ir kiti eksponatai. Įdomų 1885 m. Mykolo Oginskio valdų planą radau pas vieną senuką: jis jį pasiėmęs iš palėpės. Jį sulankstęs dėdavo po karšta keptuve, kai žmona ką iškepdavo… 19-ojo a. darbas! Nei palėpės drėgmė, nei keptuvės karštis jo nesunaikino, jis dar neblogas išliko.

Šilutėje suradau plungiškės Marijos Oginskienės portretą – spalvotą nuotrauką. Ji buvo į ritinį susukta, sutrūkinėjusi. Dabar restauruota.

Pas buvusį M. Oginskio muzikantą Joną Petkūną mačiau didingą pianiną „Bechstein“. Jį Marija Oginskienė, būdama Lenkijoje, 1925 m. lapkričio mėn. 24 d. padovanojo rašteliu Jonui Petkūnui. Senukas mirė, pianinas iš Plungės iškeliavo, ėjo per rankas, sekiau jo kelią. Vis dėlto šis unikalus eksponatas, susijęs su muzikine praeitimi, M. K. Čiurlioniu, praeities palikimą gerbiančių žmonių pastangomis atsirado vėl Plungėje.

Ką nors surasti nebuvo taip paprasta. Reikėjo daug kantrybės, daugel metų ieškoti.

Kilo mintis muzikinės praeities vietas įamžinti.

Šį rudenį (...) aplankėm Karklėnus, kur 1908 m., 1909 m. vasaromis svečiavosi M. K. Čiurlionis. Pasidžiaugėme karklėniškiais, kad jie sutvarkė, aptvėrė tvora buvusius maro kapelius, kurių kryžius piešė M. K. Čiurlionis. Buvome nuvykę į Mažeikių geležinkelio stotį, iš kurios atvykęs M. K. Čiurlionis leidosi arkliais į Plungę. Grįždami užsukome į Renavą, kur ne kartą svečiavosi rietaviškiai muzikantai, grįždami iš Rygos pajūrio.

Didžiausi rūmai, su laiptų laiptais, nusileidžiančiais į Varduvos vingį. Didingi!..

Rūmuose daug salių, senoviškos krosnys, židinys koncertų salėje, sienose nuostabios drobės.“