A. Vilainis. Žemaičių žemėje : reportažai iš kelionių Lietuvoje. Čikaga : Lietuvių knygynas „Nemunas“, 1952:

„Ir pats Plungės miestas žinomas tik iš šešiolikto šimtmečio. Anksčiau šios apylinkės centru buvo Gondingos pilis ir dvaras.“ (p. 36)

„Po valandėlės, skambindami praeiviams, mes išvažiavome į Gondingą. Keliaudami susitarėm susirasti senyvą žmogų. Tad, užsukę į pirmąją kaimo sodybą, paklausėme, kur čia gyvena seniausias žmogus.“ (p. 36)

„Dėdę Kazimierą mes suradome kieme. Jis buvo žilas, žilas, kaip obelis. Drožinėjo klevinius šaukštus. Ne visai šiltai mus sutiko, bet išsiprašėme, kad mus palydėtų iki piliakalnio. Ėjome kalbėdami Minijos pakrantėmis. Krantai buvo apaugę krūmais ir matėsi suakmenėjusio gipso angos. Dėdė Kazimieras mums paaiškino, kad čia nėra kokie įtvirtinimai, o pačios gamtos padaras.

Dar kelių šimtų metrų atstume prieš piliakalnį radome išartą lauką. Keletas aukštų medžių žaliavo dirvoje, o jos pakraštyje matėsi augantys nauji medžiai ir apipuvę kelmai. Dar prieš pora dešimtų metų, kaip pasakojo dėdė Kazimieras, čia buvęs didelis miškas. Jį iškirto ir kelmai išpuvo. Savininkas pavertė jį ariamu lauku. Visi buvo nustebinti, kai čia buvo atrasta daugybė archeologinių radinių. Sagtys, sagos, žiedai ir kiti papuošalai buvo žalvariniai. Rasta ir senų surūdijusių ginklų. Daugiausia buvo užtinkama iečių. Ir taip pat atrastas vienas kardas su misingine rankena. Gyventojai pyko, nes manė, kad čia buvo išardytas kapinynas ar milžinkapiai. Greitai nuomonė pasikeitė. Toje vietoje buvo rasta ir daug glazūruotų, spalvotų koklių šukių. Tada senieji žmonės atsiminė legendą apie Gondingą.

Senais laikais čia buvo didelis, didelis dvaras. Dvaro rūmai buvo didingi ir gražūs. Dieną jie švietė geltona, kaip auksas šviesa, o naktį žėrėjo sidabru. Galingasis dvaro ponas turėjo tik vienui vieną dukterį. Ji ir buvo jo didžiausia nelaimė. Karo metu dvarininkui buvo patekę į belaisvę keletas karių. Jie sukaustyti dirbo, kaip vergai. Vienas iš jų buvo gražus, šviesiaplaukis. Šį belaisvį ir įsimylėjo pono dukra. Kai didiko nebuvo namuose, ji atrakino jo pančius, atvedė žirgus ir abu pabėgo. Už kelių metų jis grįžo su pulkais geležim kaustytų karių. Juodą tamsią naktį jie įsiveržė į pilį ir užmušė valdovą. Mirdamas, jis prakeikė savo dukterį ir žudikus. Tris dienas ir tris naktis siautė baisi audra. Daužėsi piktas perkūnas. Jis uždegė dvarą. Vėjas išnešiojo aplink blizgančias rūmų šukes. Neliko dvaro nei pamatų. Toje užkeiktoje vietoje niekas nedrįso įsikurti. Užžėlė miškai, užaugo stori medžiai. Tik pasaka ėjo iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą.

Dėdės Kazimiero kojos jau buvo per sunkios užlipti į piliakalnį. Mes jam padėjome užkopti į viršukalnę. Jis sunkiai kvėpavo ir dairėsi. Po valandėlės jis mums pasakojo:

– Ar matote, kokia čia seniau buvo pilis? Žiūrėkite, kokie statūs ir neprieinami krantai. Atsiminkite, kad ji buvo pastatyta iš storiausių ąžuolinių rąstų. Ir geležim kaustyti vokiečiai jos negalėdavo įveikti. Jiems kopiant į pilį, vyrai ritino rąstus, mušė kuolais ir svaidė akmenimis. Moterys pylė ant galvos verdantį vandenį. Ir kiek čia kraujo yra išlieta, kiek kaulų ilsisi pilies šlaituose.“ (p. 36-38)

„Jo  jaunystės metais, kaimynui Bernabui prisisapnavo pilyje paslėpti lobiai. Paslaptinga dvasia aiškino, kad čia reikia atlaikyti pamaldas. Tačiau lobius galės išimti tik tada, kai apeigoms netruks nei mažiausio įrankio. Apie šį sapną sužinojo ir kunigaikštis Oginskis. Jis pasišaukė tą žmogų ir ilgai ilgai klausinėjo. Kitą dieną kunigaikštis susitarė su klebonu dėl pamaldų. Išėjo visa procesija. Buvo nešami kryžiai, altorėliai, vėliavos. Kunigas laikė iškilmingas pamaldas, žmonės meldėsi ir giedojo. Minijos pakrantėje jau laukė darbininkai. Jie galando kirvius ir kastuvus. Po pamaldų turėjo prasidėti darbas. Deja, kai reikėjo užgesinti žvakes, pasigedo gesintuvo.

– Taip tad šuo ir nunešė ant uodegos turtuoliui kunigaikščiui Oginskiui pilies lobius.

Pilyje tikrai esą paslėpti dideli turtai. Juk kaimo muzikantas pats matęs savo akimis. Jis vieną kartą ėjo pro piliakalnį su smuiku. Čia sutiko nepažįstamą puikiai apsirengusį poną. Drąsus muzikantas nepažįstamąjį paklausė:

– Sakyk, sveikas, ar iš toli atkeliavęs?

– Aš? – nustebęs paklausė nepažįstamasis. – Aš gyvenu čia pat savo pilyje.

Muzikantas patraukė pečiais ir šypsojosi. Žilas pilies ponas įsižeidė ir rūsčiai pasakė:

– Leisk tik užrišti akis, tu pats tai pamatysi.

Muzikantas sutiko. Vos jie paėjo kelis žingsnius, išgirdo skambant geležinių durų užraktą. Durys atsidarė su trenksmu. Tada ponas jam atrišo akis ir jis buvo daugiau nei nustebintas. Visa pilis buvo nušviesta deglais ir žibintais. Visur žėrėjo aukso ir sidabro krūvos. Linksmas pilies ponas paprašė ką nors pagriežti jo dvariškiams. Smuikininkas drebančia ranka užgavo stygas. Skambėjo liūdna melodija. Greit jis apsiprato ir užgriežė linksmą šokį. Dabar visa pilis prisipildė kilmingų ponų ir ponių. Sukosi pora už poros ir aidėjo linksmas juokas.

Smuiko garsams nutilus, ponas pripylė jam visus kišenius aukso. Kai tik vietos nebebuvo, jis auksu pripildė ir muzikanto smuiką. Vėl užrišo akis ir išvedė iš pilies. Saulė jau buvo netoli laidos. Pačiupinėjo kišenes ir nusikeikė. Jo kišenės buvo pilnos medinių degintų anglių. Iškratė jas Minijos pakrantėj ir grįžo į kaimą švilpaudamas. Vakare susirinko jaunimas vakaruškoms. Muzikantas paėmė smuiką į rankas. Jis buvo sunkus ir be balso. Pakratė, pajudino ir ėmė byrėti auksiniai raudonieji rubliai. Muzikantas pasidarė turtingiausias visoj apylinkėj.“ (p. 38-39)