Rašymas ir piešimas mane lydėjo nuo jaunų dienų. Ypač daug piešiau vyresnėse klasėse ir besimokydama Klaipėdos universitete I, II kurse. Rašymas liko ir lydėjo, o tapyba nusimetė ir ilgam...
Teptuko vėl griebiausi kažkur po dvidešimties metų, užklupta gyvenimo įvykių, kurie atėmė žadą ir sudėlioti tai, kas vyko, į nuoseklią loginę žodinę grandinę buvo pernelyg sunku. Pradėjau piešti, konstruoti ir kurti realybę vaizdų pagalba iš naujo. Menas man yra magiška kūrybos teritorija, įvykių laukas, kurių aidas įsiveržia į realybę ir ją perkeičia, palieka tikrovėje gilius savo pėdsakus.

Pirmąjį piešinį nupiešiau apsilankiusi Vido Vagnoriaus meno studijoje „Menai sau“ Stalgėnuose, tai buvo kažkur 2017 m. Čia radau ne tik nusiraminimą, bet ir žmones. Vėliau pradėjau lankyti Jolantos Miltenės meno studiją „ARTola“ Plungės kultūros centre. Abejose studijose mokėmės, dalinomės patirtimi ir žmogiška šiluma, idėjomis, stiprinome įgūdžius ir augome, vyko parodos. Karantinas šitas veiklas sustabdė, bet neatėmė vilties, kad vėl susitiksime ir kursime toliau. Per karantiną likome vieni ir, kiek teko kalbėtis, tai nebuvo labiausiai įkvepiantis laikas. Vieni kūrėme daugiau, kiti mažiau.
Žodžiai į mano gyvenimą sugrįžo, suplėšydami tylos bejėgystę ir galybę, tačiau piešimas irgi liko. 2018 m. prasidėjęs istorijų ciklas apie Misisipę dienraščio „Klaipėda“ kultūriniame priede „Durys“ 2019-2020 metais buvo publikuojamas kartu su iliustracijomis.
Kodėl „Tarp realybės ir fantazijos“? Pastebėjau, jog man piešinyje labai patinka derinti realybę su fantazija, kažką perteikti ypač tikroviškai, bet tame pačiame lauke palikti visiškai nerealių, „laukinių“ elementų, galbūt net palikti kažką neintegruoto, bet jei tai atsiranda – savaime vyksta įjungimas, o kartais – realybė irgi gali būti tik detalė, nuolauža. Daugiausia dirbu su akrilu. Mėgstu eksperimentuoti, ieškodama faktūrinių sprendimų, pradedant nuo akvarelinių liejimų, tirštų potėpių ir baigiant skutinėjimu. Kartais sukuriu keletą savitai persipinančių ir tarpusavyje bendraujančių sluoksnių. Patinka žaisti su atsitiktinumu, stebėti, koks jausmas ir mintis gimsta per vaizdus ir suteikti tam formą, istoriją. Daug darbų jau yra iškeliavę: dovanoti, parduoti.
Jei parodą pavadinau „Tarp realybės ir fantazijos“, tai apie savo kūrybinę matricą galėčiau tarti, kad kartais mąstau ir jaučiu žodžiais, o kartais vaizdais. Pastebėjau, jog tai, kaip aš jaučiu ir mąstau vaizdais žmonėms patinka labiau nei tai, kaip mąstau ir jaučiu žodžiais. Nežinau, kodėl. Gal todėl, kad žodinė kalba kartais yra pernelyg aštri, o kalbėjimas vaizdais švelnesnis.
                                                                                                                                     Alma RIEBŽDAITĖ